DELFI – apie LATIA narės UAB „Garlita“ istoriją ir išmaniąją tekstilę
Delfi.lt rašo apie vieną iš Lietuvos aprangos ir tekstilės asociacijos (LATIA) prezidiumo narių tekstilės įmonės UAB „Garlita“ istoriją ir gaminius. Su teksto ištrauka galite susipažinti žemiau.
***
Rita Haselvander ir Rasa Stanevičienė – dvynės ir, panašu, kad ilgainiui taps verslo paveldėtojoms. O dabar jos ranka rankon kartu su tėčiu – „Garlitos“ įkūrėju Juozu Martikaičiu jau apie du dešimtmečius sukasi šeimos versle.
Būtent su juo sutarėme susitikti Garliavoje veikiančioje gamykloje.Tačiau nūdiena tuos planus pakoreagavo – po koronaviruso skiepo verslininkas liko ilsėtis namuose, o bendravimą su žurnalistais perleido savo dukroms ir verslo bendražygėms – pardavimų skyriaus vadovei Ritai bei administracijos ir gamybos direktorei Rasai. Jos juokauja, kad tėtis pastaruoju metu į darbą atskuba kaip į šventę, pabūna valandą kitą, sustyguoja reikalus, o visa rutina krenta ant jų pečių.
Teko ir pabadauti
Išmanioji tekstilė – taip būtų galima šiandien įvardinti tai, kas sukuriama šioje įmonėje ir iš čia pasklinda po pasaulį. Būtent tai šiuos gamintojus išgarsino už Lietuvos ribų ir padėjo suformuoti patikimos, modernios, tradicijas su mokslu derinančios inovatyvios kūrėjos įvaizdį. Taigi, šiuo metu „Garlita“ – užsienyje vardą turinti įmonė, kuri patenka tarp pasaulio geriausiųjų. Tačiau jos kūrimo pradžia daugiau kaip prieš du dešimtmečius nebuvo tokia paprasta.
Sovietmečiu J. Martikaitis dirbo projektavimo institute ir ruošė projektus įvairioms tekstilės įmonėms, todėl tam tikrą su šia pramonės šaka susijusį įdirbį jau turėjo. Profesionalus inžinierius verslą pradėjo jau sulaukęs 40-ies ir neturėdamas jokių vadovavimo įgūdžių. Su pirmaisiais užsakovais jis kalbėjosi pasitelkęs anglų–lietuvių kalbų žodyną. Ir pinigų trūko, ir reketas ramybėje nepaliko. Pradedančiam verslininkui ir jo šeimai sudėjus visas santaupas į nuosavą verslą, teko ir pabadauti.
„Sumokėdavau darbuotojams atlyginimus, o šeima neturėdavo už ką pavalgyti, tada važiuodavome pas mamą į kaimą lašinių pasiimti ir pinigų pasiskolinti“, – prisimena dvynes dukteris užauginęs J. Martikaitis.
Naujos įmonės statyba vyko be jokių paskolų iš bankų. Prisiskolino iš giminių, pardavė senas patalpas. Ir iki šiol verslininkas vengia turėti reikalų su bankais, – investuoja tik tai, ką patys užsidirba. Partnerius surado per mėnesį Įmonėje dirbančios abi verslininko dukterys nuo tų laikų priprato ir į parodas ir į derybas traukti. Iki karantino per metus jos aplankydavo 15–16 tarptautinių parodų, pavasarį ir rudenį surengdavo dviejų kolekcijų pristatymą Paryžiuje.
„Atėjome į šį verslą be jokios patirties. Lengvoji pramonė buvo organizuota pagal sovietines tradicijas. Ji nebuvo tiek pažengusi, nebuvo tokia efektyvi, kaip užsienyje“, – tą pradžią prisiminė Rita.
Pasak jos, kadangi tėtis turėjo šiokios tokios patirties ir žinių, tai pirmoji jo mintis buvo gaminti uniformas, – kariuomenei, policijai, ugniagesiams. Nuo to jų verslas ir prasidėjo. Sesės juokiasi, kad augusios tokiais laikais, kai norimų drabužių nebuvo galima nusipirkti, nes jų tiesiog nebuvo. Todėl tiek juodvi, tiek ir mama pačios projektavo ir siuvo.
„Juk tais laikais nieko nenusipirksi. Norisi kažkur išeiti, bet nėra kuo apsirengti. Todėl kas beliko – ėmėme tuos drabužėlius modeliuoti ir pačios siūdintis“, – juokiasi Rita.
O kai tėtis nusprendė imtis verslo, tų namie esančių rankinių siuvimo mašinų jau nebeužteko. Taip tas verslas ir užsisuko. Pirmosios pasamdytos siuvėjos pradėjo gaminti uniformas ir tuo pačiu buvo pradėta ieškoti partnerių užsienyje.
„Tėtis angliškai kalbėjo silpnai, o mes abi studijuojančios, gerai ta kalba kalbančios puolėme jam į pagalbą. Tėčio iniciatyva buvo parašyti laiškai į visas ambasadas, išsiuntinėta žinia, kad mes ieškome partnerių. Po mėnesio vieni užsakovai iš Anglijos parašė, kad yra mumis susidomėję“, – prisiminė Rita.
Pasak jos, britams Lietuva pasirodė pigios rinkos ir pigios darbo jėgos šalimi: „Taip ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. Jie buvo gamintojai, turėjo didelę patirtį, daug žinių, buvo įdiegę daug naujovių. Todėl galiu drąsiai teigti, kad „Garlitai“ pamatus paklojo tos žinios, kurias iš ten parsivežėme.“
Plačiau skaitykite: https://www.delfi.lt/plius/verslas-ir-ekonomika/seses-verslo-ipedines-rita-ir-rasa-apie-ismaniaja-tekstile-su-kuria-pavyko-sudrebinti-pasauli.d?id=87307127